Augustinas Dainys

Straipsnyje tiriama vidujybės kontekstualizacija, įvykusi XX a. filosofijoje. Doktrina, įgalinusi šį procesą, vadinama kontekstualizmu. Skiriama vidujybės kontekstualizacija silpnajame ir stipriajame kontekstualizmuose. Siplnasis kontekstualizmas tiria įvairius kontekstiškos vidujybės atvejus, o stiprusis kontekstualizmas siekia formuluoti bendruosius metodologinius principus apie kontekstiškos vidujybės ir kalbos prigimtį. Kaip alternatyva kontekstualizmui teigiama filosofinio klasicizmo pozicija, kuri į filosofinį mąstymą grąžina tiesą ir asmens tapatybę. Pasak pastarosios filosofinės pozicijos šalininkų, filosofo tapatybė yra jo tiesa. Nors grąžinamos klasikinės filosofijos problemos, tačiau filosofinis klasicizmas vengia naiviojo realizmo ir siekia išmokti kantišką-vitgenšteinišką-deridišką pamoką.

Straipsnyje plėtojama vyksmo ontologija, kuri priešinama substancijos ontologijai. Ji yra dekonstruojama, paliekant akcidencijų žaismę, nesubordinuotą substancijos centrui. Lyginami tironiškas ir demokratiškas žvilgsniai į pasaulį. Pirmasis siejamas su Vakarų metafizine tradicija, kuri tikrovei primeta savo konstruktus, antrasis nieko jai neprimeta, bet pripažįsta daiktų demokratiją. Vyksmo ontologija mąsto pasaulį be stabilaus pagrindo ir teigia nepriežastinę visatą, kurios mąstymo ištakos glūdi D. Hume’o biliardo rutulių žaismėje. Atskleidžiamas Didysis vyksmas kaip visatos atsiradimas. Teigiama, kad dekonstravus substanciją ir palikus laisvą akcidencijų žaismę, priartėjama prie Dievo kaip meilės nervo, kuris myli nieko neužlaikydamas ir nenusavindamas. Remiantis tuo, teigiama nesubstancinė ir netradicinė Dievo samprata. Neužlaikantis ir nieko nenusavinantis gyvenimas yra pavaizduotas V. Krėvės apysakoje „Raganius“. Apysakos pasakojimas vaizduoja turtingus ūkininkus kaip substancijos žmones ir Kazį Gugį kaip nesubstancinį žmogų.

Straipsnyje teigiama, kad XX a. įvyko perėjimas nuo vienio prie daugio tiek politikos, tiek mokslo, tiek meno, tiek meilės srityse. Šis sąmoningumo pokytis XX a. antroje pusėje nulėmė atsiradimą daugio ontologijos, kuri metė iššūkį Dievo, kaip monarcho, tapatinamo su vieniu sampratai. F. Nietzsches tvirtinimas „Dievas mirė“ reiškia Dievo kaip monarcho mirtį. Teigiama, kad mūsų epochoje Dievo vaizdinys bus gyvybingas tik tada, kai, jį kuriant, bus atsižvelgta į daugio ontologiją. Dievo samprata, atsižvelgianti į daugio ontologiją, yra Dievo kaip hiperžaismių tinklo samprata. Krikščionybės simbolis Švč. Trejybė atitinka daugio Dieve sampratą ir yra Vakarų visuomenių orientacijos į politinį, socialinį, etninį daugį liudijimas.

Straipsnyje, pasitelkus tiesioginę esaties ontologiją, mėginama apmąstyti Dievo pėdsakus pasaulyje. Pats Dievo pėdsakas dar nėra duotas gamtos dėl daikto tiesioginės intuicijos, bet yra mąstomas tada, kai per tiesioginį patyrimą susikuriama Dievo pėdsako idėja. Pasak R. Otto, žmoguje turi būti aprioriškai įdėtas grožio elementas, kad atpažintų gamtos grožį. Egzistencija yra ne žmogiškasis, bet dieviškasis predikatas: Kūrėjas priskiria egzistenciją daiktams ir taip jie tveria. Straipsnyje atribojami moralės ir religijos dalykai ir teigiama, kad religinis santykis su pasauliu atveria esmišką nesaugumą. Įvedama teogoninės vietovės idėja: šioje vietovėje gimsta pirmapradis Dievo patyrimas, kuris vėliau pridengiamas Dievo veidu. Pagal lietuvių krikščionybę žmonės ir gamtos būtybės yra Dievo vaikai.

Straipsnyje aptariami du alternatyvūs žmogiškosios būtybės buvimo būdai: dalyvavimas proto sąvokoje ir dalyvavimas pasaulio įvykyje. Teigiama, kad tradicinė Vakarų filosofija nuo Parmenido ir Platono iki R. Descarteso, I. Kanto ir G. Hegelio gali būti apibūdinama kaip dalyvavimas proto sąvokoje. Šiai tradicijai būdingas siekis pasaulio daiktus pajungti proto sąvokai ir pagal jos projektą perdaryti, keisti pasaulį. Tai nulėmė ekologinę katastrofą. Šią katastrofą galima įveikti tik pakeitus paradigmą ir perėjus prie dalyvavimo pasaulio įvykyje paradigmos. Remiamasi A. Badiou įvykio samprata, kuri priešinama Descarteso įvykio sampratai. Rodoma B. Spinozos monistinės filosofijos svarba mūsų epochai, kurią iš-tiko ekologinė katastrofa. Šiai filosofijai nebūdingas karas tarp daiktų ir minčių, nes ir mintys, ir daiktai yra tą patį Dievą arba Gamtą išreiškiantys atributai, kurie nekonfliktuoja vienas su kitu.

The examination and comparison of the philosophy of the ordinary of the two major philosophers of the twentieth century, late analytic L. Wittgenstein and early phenomenologist M. Heidegger, are presented in this paper. As the method of study J. L. Austin’s speech action theory was chosen. According to this theory, the philosophies of Wittgenstein and Heidegger are focused on the practicality of the human. The paper demonstrates that Heidegger’s concept of handiness, due to which E. Husserl’s concept of intentionality is re-interpreted on the basis of philosophy of the human practice, correlates with Wittgenstein’s conception of certainty.

Can artificial intelligence (AI) teach and learn more creatively than humans? The article analyses deep learning theory, which follows a deterministic model of learning, since every intellectual procedure of an artificial agent is supported by concrete neural connections in an artificial neural network. Meanwhile, human creative reasoning follows a non-deterministic model. The article analyses Bayes’ theorem, in which a reasoning system makes judgments about the probability of future events based on events that have happened to it. Meillassoux’s open probability and M. A. Boden’s three types of creativity are discussed. A comparison is made between the a priori algorithm of the Turing machine and a playing child, who invents new a posteriori algorithms while playing. The Heideggerian perspective on the co-creativity of humans and thinking machines is analyzed. The authors conclude that humans have an open horizon for teaching and learning, and that makes them superior with respect to creativity in an educational perspective.

The examination and comparison of the philosophy of the ordinary of the two major philosophers of the twentieth century, late analytic L. Wittgenstein and early phenomenologist M. Heidegger, are presented in this paper. As the method of study J. L. Austin’s speech action theory was chosen. According to this theory, the philosophies of Wittgenstein and Heidegger are focused on the practicality of the human. The paper demonstrates that Heidegger’s concept of handiness, due to which E. Husserl’s concept of intentionality is re-interpreted on the basis of philosophy of the human practice, correlates with Wittgenstein’s conception of certainty.

Straipsnyje nagrinėjami kai kurie paskutinį sovietmečio dešimtmetį ir du pastaruosius antrosios nepriklausomybės dešimtmečius skelbti Lietuvos filosofų tekstai, geriausiai atskleidžiantys Lietuvos filosofijos savitumą, kurį, autoriaus manymu, nusako ištikimybės esačiai filosofema. Teigiama, kad Lietuvos filosofijos savitumą lėmė ikimodernioji pasaulio patirtis, kuri dar kitaip įvardijama kaip valstietiškas pasaulio patyrimo būdas. Šiandienės Lietuvos filosofijoje vyrauja ir viena kitą veikia analitinės filosofijos, fenomenologinės filosofijos ir postmoderniosios filosofijos paradigmos. Joms visoms būdinga pripažinti anapus filosofinio proto mąstomų teiginių esančią tikrovę ir jai suteikti ontologinį statusą. Pagrindiniai žodžiai: esatis, ikimodernioji patirtis, tikrovė, filotopija, topokratija

This paper discusses two alternative ways of existence of the human being: participation in the concept of reason and participation in the events of the world. It is argued that the traditional Western philosophy from Parmenides and Plato to R. Descartes, I. Kant, and G. Hegel can be described as the participation in the concept of reason. This tradition is characterized by the goal to assimilate the things of the world by concept of reason and in accordance with a project reason, to change the world. This led to the ecological catastrophe. We can overcome ecological catastrophe successfully only when we change the paradigm and shift to the paradigm of participation in the events of the world. The article is based on A. Badiou’s conception of event which is contrasted with Descartes’ conception of the event. Argumentation of the article shows the importance of B. Spinoza’s monistic philosophy for our epoch, which is struck by the ecological disaster. This philosophy is not characterised by the war between things and thoughts, because both thoughts and things are attributes expressing the same God or Nature and are not in conflict with one another.

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos filosofijos savitumas. Teigiama, kad geriausiai Lietuvos filosofijos savitumą nusako ištikimybės tikrovei filosofema, kad Lietuvos kaip vėluojančios modernizacijos krašto filosofijos savitumą lėmė ikimodernioji ir archajiška pasaulio patirtis. Šiandieninės Lietuvos filosofijoje vyrauja ir viena kitą veikia analitinės filosofijos, fenomenologinės filosofijos ir postmoderniosios filosofijos paradigmos. Joms visoms būdinga pripažinti anapus filosofinio proto mąstomų teiginių esančią tikrovę ir jai suteikti ontologinį statusą