Reyhan Yılmaz

In this article, I elucidate the ways in which pragmatism and existentialism can be viewed as compatible by focusing on the notion of truth. For this purpose, I explore James’ pragmatic method and Nietzsche’s critical approach to ‘will to truth’ to reveal the notable link between them. Both thinkers react against the idea of truth as absolute, fixed, and indifferent to individuals’ practical needs. Accordingly, they argue that truth, conceived pre-theoretically, is a process immanent to subjects’ concrete experiences of life. I critically examine, through pragmatic and existentialistic considerations, how these philosophers question truth within the framework of the individual’s existence as an acting agent.

Straipsnyje atskleidžiu tam tikrą pragmatizmo ir egzistencializmo suderinamumą tiesos sampratos aspektu. Siekdamas pagrįsti šį suartėjimą, tyrinėju Jameso pragmatinį metodą ir Nietzschės kritinį požiūrį į „valią tiesai“. Abu mąstytojai stoja prieš absoliučios, fiksuotos ir praktinių individo poreikių nepaisančios tiesos idėją. Atitinkamai, abu jie teigia, kad tiesa, suprantama ikiteoriškai, yra procesas, imanentiškas konkrečiai subjektų gyvenimo patirčiai. Pasitelkdamas pragmatinius ir egzistencialistinius svarstymus, aš kritiškai tyrinėju, kaip šie filosofai kvestionavo tiesą individo kaip veikėjo egzistencijos kontekste.