Jurate Baranova

This is a philosophical study by Lithuanian authors on issues related to how to teach philosophy, especially moral philosophy, through films, paintings, images, etc. The topics include multimodality as a synthesis; semiotics and language and image; cinema and philosophical education; postructuralism; film education; value education through spiritual cinema; Eastern Ethics for Western students through multimodal education; philosophy for children; sound and multimodality; Pedagogy of aesthetic to eco-pedagogy, etc.

The article starts with the question: how is the political philosophy of Friedrich Nietzsche even possible? The author discusses with Tracy B. Strong’s presumption that Nietzsche’s political philosophy is not possible as a transcendental deduction. The author supposes that this type of question clashes with the premises of Nietzsche’s thinking and also undermines the interpretation of the other aspects of his philosophy. First of all: the question of nazification and denazification of Nietzsche’s thought. The article comes to the conclusion that in the scope of recent investigation there is not much sense in raising the question whether Nietzsche’s political views are political philosophy in the normative meaning of the term, but it is possible to discuss the question of political anthropology as the psychology of the nations Nietzsche was really interested in.

The article reflects upon the possibility of educating sensitivity to the pain of the different Other by using feature cinema. The authors rely on the methodology suggested by Stanley Louis Cavell and Andrew Klevan, and also on the suggestions and conclusions by William B. Russell, III and Stewart Waters. The authors of this article reflected upon the results of their own interview with gymnasium students and selected three feature films suggested by them as a case study for the possibility of developing not only critical thinking but also sensitivity to the pain of the unfamiliar Other. All three movies concern the humiliation and pain of the African people. The article raises questions for possible discussion in ethics class and suggests philosophical literature by E. Fromm, and K.R. Popper as a possible theoretical basis: moving from the concrete ethical problem discerned in the movie to the philosophical text and vice versa.

Straipsnyje svarstoma galimybė, ar ritmo konceptas, funcionuojantis Gillesio Deleuze’o ir Félixo Guattari tekstuose, negalėtų padėti atsekti minties judėjimo linijų nuo filosofijos link skirtingų meno formų ir atgal. Pradedant nuo dinaminės problemų ir sąvokų kartografijos, kurią kaip tinkamą tokiems minties eksperimentams įžvelgė Anne Sauvagnargues, Jamesas M. Buchananas, Ronaldas Bogue, Stephenas Zepke, šiame tyrime siūloma sąvoka ritmas yra tinkama kaip siejamoji galimų filosofijos ir įvairių menų sankabos jungtis. Ritmas Deleuze’o ir Guattari tekstuose tampa filosofine sąvoka ir įgauna ontologinį statusą, transcenduojantį siauras filosofijos ir meno apibrėžtis. Ji funkcionuoja tarpinėje teritorijoje: tarp minties, garso, žodžio ir vaizdo, meno kūrinio, filosofijos, gyvenimo. Būtent žvelgiant iš tokios ontologinės perspektyvos, ši sąvoka įgauna galią atverti ne horizontaliuosius, o vertikaliuosius, genealoginius meno kaip tapsmo aspektus.

Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kas galėtų susieti filosofiją ir vizualiuosius bei žodinius menus. Ar įmanoma ir jei taip, tai kaip įmanoma reflektuoti visus menus kaip vieno kūrybinio įvykio momentus? Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirma, aptariamas logikos ir kūrybiškumo susikertant menui ir filosofijai susidūrimas, antra – žodžio ir vaizdo nebendramatiškumas, surastas / išrastas belgų siurrealisto René Magritte’o ir reflektuotas Michelio Foucault. Čia sugrįžtama prie klasikinio F. Niezsche’s disputo su Sokratu apie logikos ir kūrybiškumo priešpriešą ir siekiama atsakyti į klausimą, kurią pusę – Sokrato ar F. Nietzsche’s – paremia šioje diskusijoje Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari. Atrodytų, kad jie suderina logiką ir kūrybiškumą, pastebėdami, kad menas nėra nei mokslinio mąstymo, nei filosofijos koreliatas ar papildas, kad trys minties formos – menas, mokslas ir filosofija – turi po nepriklausomą specifinę kryptį, Kita vertus, interpretuodamas I. Kantą, G. Deleuze’as pastebi disharmoniją tarp vaizduotės, supratimo ir proto, ir, sekdamas Antonino Artaud’o įžvalgomis, jis išskiria naują minties tipą kaip tarpinę teritoriją tarp žodžio ir vaizdo.

Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud idėjų pėdsakų šifravimui Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos „Kinas“ tome „Vaizdinys-laikas“ skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze’ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas „kūno be organų“ konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze’as kaip apie modernaus kino ženklą? Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze’o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę „žiaurumo teatro“ konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze’as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką „kūną be organų“, kuris turėjo įtakos Deleuze’o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze’o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud.

Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud idėjų pėdsakų šifravimui Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos „Kinas“ tome „Vaizdinys-laikas“ skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze’ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas „kūno be organų“ konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze’as kaip apie modernaus kino ženklą? Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze’o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę „žiaurumo teatro“ konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze’as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką „kūną be organų“, kuris turėjo įtakos Deleuze’o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze’o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud.

Straipsnyje nagrinėjama Kanto nužymėtos ir Deleuze’o eksperimentiniame mąstyme rekonstruotos vaizduotės kaip vieno iš trijų proto gebėjimų raiškos lauko alternatyvos. Siekiama atsakyti į paties Deleuze’o išsikeltą kantišką klausimą: kokia yra giliausia paslaptis? Aptinkamos kelios atsakymo alternatyvos. Šiame tyrime paaiškėjo, kad Deleuze’o atsakymai į paties išsikeltą klausimą „kokia yra giliausia vaizduotės paslaptis?“ patiria metamorfozes, kurios apsuka ratą. Nuo pradinės pozicijos, kai vaizduotė veikia tik paklusdama intelektui ar protui, ji juda link laisvo trijų nepriklausomų sugebėjimų – intelekto, proto, vaizduotės atitikimo, paskui – link jų nedarnios dermės, jų kovos, kuri skatina kiekvienos naują atsiskleidimą, galiausiai – prie vaizduotės anihiliacijos, kuri leidžia užgimti naujai minčiai, taigi, ratas apsisuka ir grįžtama prie jų dermės naujame lygmenyje, moderuojant filosofiniam skoniui. Tačiau visas šias metaformorfozes jungia viena bendra Kanto suformuluota prielaida: vaizduotė niekada neišvengia triadinės priklausomybės, ji neveikia viena; ji galima tik santykyje su intelektu ir protu, t. y. kitais trimis jai paraleliais ir simultaniškais sugebėjimais.

Straipsnyje svarstomas teorinis judesys, kuriuo Emmanuelis Levinas grindë savàjà asmens tapatumosampratà, prieðingà Vakarø filosofijos klasikiniame racionalizme ir fenomenologijoje susiklosèiusiossavimonës kaip sàmonës tapatumo sau prielaidai. Kanto asmens tapatumo koncepcija taip pat liekaðioje „antileviniðkoje“ paradigmoje, taèiau Levinas pasitelkia ketvirtàjà Kanto antinomijà kaip iðlaisvinanèià subjektyvumà ið laiko spàstø. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Levinas perðoka nuo dinamiðko laiko sekmens problemos prie subjekto tapatumo kaip jo socialumo klausimo. Koká vaidmenáðioje naujoje asmens tapatumo sampratoje vaidina Fiodoro Dostojevskio romanø kai kuriø veikëjøvertybinëms prielaidoms labai artima Levino subjekto pasyvumo, paþeidþiamumo ir apsëstumo samprata? Kaip ji iðplaukia ið ketvirtosios Kanto antinomijos pamokø? Vieniðas filosofinis subjektas negalikito momento kitybës aptikti pats savyje. Levino filosofinis subjektas kito momento kitybæ randa kitame asmenyje. Taip laikas sukuriamas. Levinas, susiedamas asmens tapatumà su nauja laiko samprata,suteikia jam socialumo matmená. Autorë straipsnyje árodinëja tezæ, kad Levino subjekto tapatumosteigèiai didþiausià átakà turëjo Dostojevskio romanuose suformuluota þmogiðkosios brolybës samprata. Jos paveiktas Levinas formuluoja naujà asmens tapatumo savimonæ, todël jo filosofijoje pasyvusapsëstasis kitu subjektas yra amþinas Odisëjas, niekada nebegráþtantis pats á save ir nebesutampantissu savimi. Toks teorinis judesys, autorës manymu, tampa galimas, kai Levinas, sekdamas Kanto ketvirtàja antinomija, savo subjektà iðlaisvina ið dinaminës laiko tëkmës panèiø.Pagrindiniai þodþiai: ketvirtoji Kanto antinomija, Levinas, Dostojevskis, subjekto tapatumas

Straipsnyje svarstoma ðiuolaikinës normatyviosios etikos paieðkos galimybë, pasitelkiant Karlo Otto Apeliotokio bandymo pavyzdá ir suprieðinant já su Jürgeno Habermaso diskurso etika bei Maxo Weberio irKarlo Raimundo Popperio politinës moralës projektais. Autorë pripaþásta, kad Apelio pastangos suteiktiðiuolaikinei etikai vieningà normatyviná pagrindà iðkrenta ið bendros á vertybiø pliuralizmà linkstanèiosðiuolaikinës etikos perspektyvos. Kita vertus, jos manymu, siekiant iðsaugoti Kanto etikos formaliuosiusaspektus, jo transcendentalines intencijas, galima nepastebëti svarbiø Kanto etikos turinio aspektø.Mûsø galva, formalus procedûriðkumas ar normatyvumas neiðsemia Kanto etikos galimybiø.Pagrindiniai þodþiai: Apelis, Weberis, Popperis, ðiuolaikinë normatyvioji etika, moralë ir politika

This article is based on the presupposition that postmodern philosophy has been largely influenced by Nietzsche's writings. The author raises the question of how Nietzsche and postmodern philosophy are interpreted in the contemporary philosophical discourse in Lithuania. The conclusion drawn is that many philosophy critics in Lithuania are interested in Nietzsche's philosophy (Mickevižius, Sodeika, Šerpytytè, Sverdiolas, Baranova) and in the problems of postmodern philosophy (Keršytè, Rubavižius, Žukauskaité, Serpytytè, Šverdiolas, Baranova, Norkus). The article also raises a second crucial question: beyond the critics, are there any truly authentic postmodern thinkers in Lithuania? This article's main hypotheses is that Arvydas Šliogeris' philosophy is the best and perhaps the only example of original Lithuanian postmodern thought; it is based on, and interconnected with, the deeply inherited roots of existential thought in Lithuanian philosophical culture. The arguments for these hypotheses are as follows: first, Šliogeris is the first philosopher in Lithuania who has tried to reason in an interdisciplinary manner, e. g. trying to overcome the modernistic distinction between philosophy and the arts (especially literature, poetry, and the visual arts); secondly, Šliogeris's philosophizing is indispensable to his writings— his texts are examples of an experience of writing as thinking and thinking as writing; thirdly, following Deleuze's presupposition that the philosopher is a creator, one can see this creative aspect in Šliogeris's approach. His texts show how it is possible to synthesize insights from philosophy and poetry

This article concentrates on two main interpreta- tions of Friedrich Nietzshe's philosophy: hermeneuti- cal , originated in Martin Heidegger's book "Nietzsche" and deconstnlctive -, elaborated in Jacques Derrida's book "Esperon: Le Styles de Nietzsche. Spurs. Nietzshe's Styles".and his article "Interpreting Signatures : Two Questions". The author of the article considers that the idea of in- verted platonism as a main paradigm of Nietzsche's thought is original Heidegger's idea, underlying his interpretation of Nietzsche as a last methaphysisian in Western thought. Derrida, interpreting the same one page fragment "History of an Error" from Nietzche's work "Twilight o f the Idols" opposed Heidegger's intention to unite the diversity o f Nietzsche's thought into one paradigmatic schema. Author of the article considers, that his deconstructive efforts clearly exposed, that Heidegger's interpetation neglecting the pliuralistic diversity of Nietzsche's philosophys is influenced more by his longing for axi- omatic unity common to methaphysical thought than by original Nietzsche's thinking. Raktiniai iodiiai: Platonizmas, ~pvertiina.~, pa- skutinis nzetapzikas, Nietzsclze b stilius

Ðio straipsnio pavadinime uþkoduota ir tyrimo problema. Èia bus svarstomas filosofijos ir literatûrossuartëjimo prieigø dekonstrukcinis tyrimas Jacques Derrida postfilosofijoje. Kantas simbolizuoja klasikinæ filosofo, Kafka – literato laikysenà. Taèiau tai tik straipsnio autorës iðmonë. Bus atsispirta nuo to,kaip Derrida perskaito Kafkos parabolæ Prieð ástatymà romane Procesas. Autorë pripaþins, kad ið tiesøsodieèio kaip kantininko ir durininko kaip paties Derrida suprieðinimas leidþia geriau suvokti Derridaiðrastos sàvokos différance konotacijas. Kita vertus, taip suprasta skirtis iðveda á singuliarumo, paraðo,paslapties sàvokø judëjimà Derrida tekstuose. Taèiau lieka neaiðku, ar ið tiesø Derrida neprieðtaraujasavo teiginiui, kad raðymas vyksta anapus filosofijos ir literatûros, kai prieina prie iðvados, kad sodietis--kantininkas negalëjo suprasti jam skirto áëjimo singuliarumo, nes turëjo problemø su literatûra. Ar taireiðkia, kad literatûra, skirtingai nei filosofija, lieka atvira paslapèiai ir neþinojimui? O filosofija tampasusijusi su þinojimu ir paslapties áminimu? Autorës nuomone, paties Derrida hermeneutikos dekonstrukcija knygoje Pentinai: Nietzsche’s stiliai tokiai iðvadai prieðtarautø.Pagrindiniai þodþiai: differénce, Derrida, Kafka, sodietis-kantininkas, filosofija ir literatûra