Denis Petrina

Šis straipsnis yra atsakas į Philippeʼo Descola raginimą formuluoti kosmopolitikos sampratą, adekvačią daugiamasčio (multiscalar) antropoceno krizėms. Tai daroma permąstant susipynusio (entangled) sambūvio problemą iš juslumo perspektyvos. Straipsnyje pasiūloma spekuliatyvi kosminio juslumo samprata, mobilizuojanti juslumą kaip pamatinį kosmopolitikos dėmenį ir suprantama kaip reliacinis atvirumas, kurio pagrindu skirtingos esybės tampa juntamos ir suvokiamos viena kitai nepaisant jų nebendramatiškumo. Ši sąvoka plėtojama sintetinant ontologinio posūkio antropoceno studijose (Descola, de Castro, Hui), procesinės-reliacinės kosmologijos (Whitehead) ir kosmopolitikos (Stengers) bei feministinių mokslo ir technologijų studijų (Barad, Haraway) įžvalgas ir brėžiant preliminarius konceptualius kontūrus trijuose tarpusavyje susijusiuose registruose – ontoepistemologiniame, kosmopolitiniame ir etiniame. Gretinant autorius (-es), permąstančius (-ias) antropocentrines kosmoso prielaidas per santykį, kosminis juslumas leidžia konceptualizuoti susipynusį bendrabūvį kaip buvimo pusiaukelėje praktiką, reikalaujančią išlaikyti skirtumą, praktikuojant atsako-gali-mybę (response-ability) besiformuojantiems iš santykio pasauliams.

The phantasy of disembodiment, envisioning a cogito without a subject, persists in the modern era of fMRI scanners, biotechnology, quantum cryptology, and BCIs/HCIs. What were once considered monsters, are no longer merely the products of human imagination, but rather the inevitable outcome of technogenetic human evolution, co-emergent with technology. This paper follows the spectral traces of hauntological media studies, viewing media as transformative, co-creative, and therefore agential. The first section provides a psychoanalytic-posthuman interpretation of the concept of biomedia, highlighting virtuality as the foundational condition for the emergence and function of the biomediated entangled psyche. The concept of virtuality serves as a gateway to the second section, which delves into the realm of quantum matter, examining the biomediated psyche within the context of entanglement and the resultant emergent ontologies. Ultimately, the third section outlines a conceptual trajectory from brain-computer interfaces (BCIs) to human-computer interfaces (HCIs), culminating in the preliminary contours of a term mediamorphosis, which signifies the process of mediated becoming.