Kristupas Sabolius

Simondon’s poorly examined theory of imagination reveals a number of interesting possibilities. On the one hand, by grounding the function of images within the idea of a cycle, it provides an attempt of reconciliation between the assumptions that privilege either reproduction or creativity. On the other hand, his view might also be conceived as a serious alternative to various theoretical stances that characterize the problem of imagination strictly within a dichotomy between individual subject and social imaginaries. The paper proposes a reading of Simondon’s lectures given between 1965 and 1966 in Sorbonne in the broader context of his philosophy and outlines the role of imagination that exceeds imagining subject as well as establishing the mode of correlation with associated milieu, which performs the conditioning of its potentiality. Rejecting the primacy of representation, Simondon’s take enables one to draw the conclusion that imagination can be attributed to all living beings and conceived as the function of life.

The paper juxtaposes an analysis of two terms: ‘milieu’ and ‘environment’. As it can be seen in Serres’ thought, the idea of ‘environment’ primarily points to the distinction from the individual and operates on the basis of isolationist approach. Conversely, the concept of ‘milieu’ displays the features of interconnectedness, entanglement and mediation. By projecting the biological understanding of symbiosis within a framework of Simondon’s theory of imagination, I argue that ‘milieu’ can be conceptualized as both ontological and epistemological gateway for the inclusion of and the interaction with heterogeneity – the aspect that becomes important in critically revising the role of human exceptionalism and the anthropological relationship to other species. Subsequently, the relational and transitional potential of the milieu may be interpreted through the lens of the problem of symbiotic transitions that open the space for negotiation between interacting species.

The article raises the hypothesis that the activity of imagination cannot be fully described by a functional description. To this end, two positions are analyzed: the philosophy of Cornelius Castoriadis, who emphasizes social imaginary and radical imagination, is juxtaposed with Gilbert Simondon’s theory of cyclic and genetic images. Castoriadis’s consideration reveals the specific character of indeterminacy, found in the work of imagination, which enables the coexistence of contradictions in psyche. Based on this reading I propose to perceive imagination through a semi-deterministic take. Whilst it is also possible to see an effort to overcome functional determination in Simondon’s theory, the latter also offers a way to interpret the imagination beyond the anthropological realm. The image performs as mutual potential between organisms and their milieus, and this relationality is never fully determined, but rather semi-determined. Thus, by providing the tools for rethinking of determination and functionality, the juxtaposition of Castoriadis and Simondon enables to speculate on the need of a possible the concept of sociobiological imagination.

In contemporary debates, the realist position (here speculative realism/materialism is of particular interest) not only implies a belief in what is real, but also allows us to ascertain a certain possibility of accessing reality, thus bringing about the question of correlation as it pertains to determination and subordination. This article borrows from Cornelius Castoriadis’ arguments regarding Georg Cantor’s set theory to criticize the primacy of mathematics in Quentin Meillassoux’s thinking. At the same time, it argues that there are three regimes of correlation. The first two senses of correlation imply determining subordination, whereas the third one invokes a new understanding of correlation: being is always related to the subject, but is never determined or subordinated by it. In this light, Castoriadis’s notion of radical imagination aims to maintain an emancipatory meaning – the call for an anamorphic procedure of change in perspective, to the gestures of constant re-determination, without any pretense to totality.

The contradictory function of imagination could be noticed as early as in Plato’s Sophist – eikon and phantasma dialectics reveals the process of confusion by which we are unable to unambiguously diagnose truth or deceit and accurately draw the line between reality and unreality. Both Sartre and Husserl admit that imagination is necessary to phenomenology and brings up new data that are important of the understanding of truth. The provision by Husserl also recognizes the nature of simulacrum experience and a dynamic cocktail of ontological tumult within imagination. However, phenomenology is concerned with safeguarding the craggy authority of the human mind directed towards ideal of universality. Conversely, as Heidegger notices in his interpretation of Kant, the deepest transcendental structures permit recognition of the primordial temporality characteristic of imagination. Thereby the grasp on the processes of the functioning of imagination assumes its most important and the most ambivalent role. It seems that what offers an unreliable view of the world – termed by Husserl as the “protean character of fantasy” – can provide a basis of pathways to form a relationship with a weakening or even a nearly disappearing ontology.

This article deals with the problem of the inter- pretation ofthe presocratic thinkers. The author pre- sents and anlyses Heidegger's approach to the early Greek philosophers which is considered to be the alternative method in comparison with traditional philological studies. The particular aspects of Hei- degger's interpretation are presented through the ex- tention of the key-concepts, such asphysis, parousia, polemos, logos and aletheia, which are extremely irn- portant if trymg to percieve Heraclits and Parmenids writing. Besides the thinking of Heidegger himself is emphasized as it determines the premises that enable the non-scientifical approach. The author re- veals the possible starting point - concept of history -which is presented in T h e and Being and which elucidates the relation between Being and language. Raktiniai iodiiai: bztis, tiesa, nepasleptis, isto- riskurnas, metafiika

Jau Husserlio svarstymuose apie fantaziją randame punktyriškų nuorodų į svarbų jos veikimo aspektą– sąmonę, kuri, sužadinta galimybių regėjimo, atveria nederminuotų pasaulių perspektyvą. Šį klausimą praplečia ir visa jėga išplėtoja Sartre’as. Vaizduotė yra sąmonės laisvė – tai iš esmės pagrindinė veikalo „Imaginaire“ mintis. Tačiau šioje laisvėje slypi pamatinis ir neišskaidomas dvilypumas, gal net trilypumas. Kaip sako Sartre’as, „įsivaizdavimo aktas yra vienu ypu konstituojantis, izoliuojantis ir įniekinantis“. O tai reiškia, kad vaizduotiškai nihilistinė struktūra visose sąmonės fazėse identifikuojama kaip esminė žmogaus ir pasaulio santykio apibrėžtis. Pozicionuoti pasaulį kaip pasaulį ar jį „įniekinti“ yra tas pats dalykas. Knygoje „L’être et le néant“ aprašoma sąmonė Niekį aptinka savo žvilgsnyje, kuris steigia akiračius ir apgaubia daiktus aureolėmis. Sartre’as sako: „mes matome, kaip niekis vaivorykštės spalvomis nuspalvina pasaulį, žaižaruoja ant daiktų“. Tai reiškia, kad Niekis užklumpa pasaulį kartu su šiuo matymu. Nihilistinės ligos pasirodymo metastazes, kurias priskiriame pasauliui, turime suvokti ne kaip daiktų savybes, bet vien tik kaip mūsų pačių santykį su daiktais, kaip tam tikrą intencionalumo, veikian-čio pagal koordinacinę įsivaizdavimo logiką, išraišką.Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, vaizduotė, laisvė, nihilizmas, niekis

According to Sartre, irreal objects, such as centaur, appear to consciousness without any temporal determination. Husserl also speaks about quasi-time, but this quasi, even when it constitutes irreality, remains bound to the general time of consciousness which is one of the fundamental synthesising moments within the structure of consciousness. Only inner temporality guarantees the unity of human consciousness. The acts of fantasy also belong to the general synthesis of consciousness. Time is a continuous synthesis constituting consciousness itself and offering a common basis for all experiences. Transcendental structures, according to Kant and Heidegger, are testimony to this – the radical temporality of imagination makes the opening of the horizons of reality possible. The link between fantasy, imagination and time is more fundamental than the link between them and perception because the former, irreducible and irreversible, constitutes the latter.Keywords: phantasy, imagination, temporality, time, reality.

Įvairiausiose teorijose vaizduotės funkcija dažnai interpretuojama kaip subjekto pajėgumas, kuris skiriasi nuo empirinio suvokimo. Įsivaizduota yra tai, kas nėra aktualiai duota, o kartu ir tai, kas netikra. Tačiau, atidžiau patyrinėjus, paaiškėja, kad subjektyvi ir neracionali, tačiau tuo pat metu visur dalyvaujanti latentinė galia neturi adekvataus apibrėžtumo. Straipsnyje, pasitelkus antikines Platono ir Aristotelio vaizduotes sampratas ir jų šiuolaikines R. Kearney bei J. Sallis interpretacijas, teigiama, kad norėdami išlaikyti polivalentišką įsivaizdavimo vertę, negalime jo redukuoti iki gilesnio subjektyvumo sluoksnio – instinktyvaus sugebėjimo arba nesąmoningai įgyto įgūdžio, kuris ant realybės pamato užkloja fiktyvius antstatus. Greičiau atvirkščiai – pasauliui reikia vaizduotės kaip dinaminio įsisąmoninto atsako, kurio dėka tampa įmanoma pati tikrovė

Šiame straipsnyje nagrinėjamas spekuliatyviojo realizmo ir meno santykis. Teigiama, kad nors naujasis judėjimas išpopuliarėjo kuratorių ir menininkų kontekstuose, vieno jo pradininkų Quentino Meillassoux knygoje „Po baigtinybės“ siūloma pozicija nepalieka galimybių paties meno legitimavimui. Spekuliatyvieji realistai stengiasi įveikti koreliacionizmo prieigą, pagal kurią tarp mąstymo ir būties egzistuoja būtinas ryšys. Kartu tokia pozicija nenumato galimybės meninėms praktikoms pasiekti realybės sferą – sukurdamas ką nors nauja, menininkas nuolatos pažeidžia absoliutaus pasaulio autonomiją. Tačiau atmetus spekuliatyvųjį realizmą grindžiantį reduktyvų racionalizmą, Meillassoux postuluojamas „kontingencijos būtinybės“ principas gali tapti meninės prieigos orientyru. Kūrybinėse praktikose įgyvendinamas kontingencijų radikalizavimas gali pasiūlyti nespekuliatyvią akistatą su Hiper-Chaosu, virtualybės plotmėje aktualizuodamas „virsmo kitu“ perspektyvą.

Straipsnyje nagrinėjamos su vaizdo statuso pokyčiu šiuolaikiniame pasaulyje susijusios problemos. Naujųjų technologijų eroje sapnai ir svajonės gali būti produkuojami, klasifikuojami ir įdiegiami į juos patiriančią sąmonę. Remiantis Deleuze’o, Horkheimerio ir Adorno, Candau bei Žižeko darbais diagnozuojama, kad vizualumo ir kultūros industrijų įsigalėjimas užtvindo sąmonę Kito sapnais, tokiu būdu dubliuojant jau Kanto vaizduotei priskiriamą transcendentalinio schemiškumo funkciją. Šiuos procesus įgyvendinti padeda naujoji vaizdinių veikimo forma – ikonorėja, kuri pasireiškia kaip viešojoje erdvėje cirkuliuojantis ir ritmiškai atsikartojantis perteklinis vaizdų antplūdis. Straipsnyje keliamas retorinis klausimas apie galimybę išsilaisvinti iš šios situacijos – t. y. pabėgti iš Kito sapno.

Šiame straipsnyje į simuliakrų problemą pažvelgiama be Baudrillard’o tekstų tyrimų. Nagrinėjant antikinę termino reikšmę ir taikant jo analizei fenomenologinę optiką, mėginama išsiaiškinti, ką reiškia realybės ir vaizduotės priešprieša. Pastebima, kad epikūriečių ir stoikų phantasia sampratoje egzistuoja vaizduotės ir tikrovės sampyna, dėl kurios tikrovė ab origine yra apraizgyta neišpainiojamu fiktyvumo koreliatu. Šiuo požiūriu išvedama paralelė su Husserlio eidetine žiūra ir dėl jos pasiekiamu Erfüllung. Iškeliama hipotezė, kad ne statiškai, bet dinamiškai suvoktas pasaulio ir sąmonės homegeniškumas pasiekiamas tik vaizduotės ištekliais. Tai patvirtina ir naujausi fenomenologiniai tyrimai, kurie nagrinėdami „silpnųjų pamėklių“ fenomeną atskleidžia, kaip vaizduotė aktyviai veikia kiekviename suvokime.Pagrindiniai žodžiai: simuliakras, vaizduotė, tikrovė, Erfüllung, silpnosios pamėklės

Analizuojant vaizduotæ laiko klausimas retokai patenka á akiratá. Fantazijos elementai daþniausiainagrinëjami tarsi anapus laiko pakibusios sustabdyto laiko fotografijos. Taip nutinka todël, kad net irfilosofiniuose svarstymuose linkstama vaizduotæ apibendrinti su „sàmonës netikrovës“ rubrika. Straipsnyje, remiantis fenomenologiniu apraðymo metodu, aptinkama laikiðka vaizduotës veikimo struktûra,taip pat atskleidþiamas dar didesnis ásivaizdavimo paradoksas. Fantazija nesutampa su transcendentalinio subjetyvumo egologiniu centru, bet daþnai patiriama kaip nepavaldi galinga funkcija, kuri yraego pranokstanti kitybë, kaþkas Kita, kas elgiasi savavaliðkai ir sukuria reflektyvios sàmonës dominavimo iliuzijà.Pagrindiniai þodþiai: vaizduotë, ásivaizdavimas, fantazija, ego, sàmonë

„Grynojo proto kritikoje“ pristatoma grynosios erdvės problema turėtų būti iš naujo persvarstyta polemikos apie vaizduotės statusą šviesoje. Būtent individuacijos principo analizė, kuri mums leidžia identifikuoti konkrečias ir specifines erdvės ir laiko sąsajas, tampa kriterijumi, galinčiu atskleisti tarp šių dviejų idealių ir apriorinių mūsų vidinės intuicijos sąlygų glūdinčius konstitucinius skirtumus. Fenomenologinis požiūris į vaizduotę atveria erdvės santykį specifinių patirčių atžvilgiu ir praskaidrina originalią įerdvinančios vaizduotės funkciją. Įerdvinanti vaizduotė nuolatos struktūruoja sąmonės koordinaciją ir įgyvendina erdvės organizaciją.Pagrindiniai žodžiai: erdvė, vaizduotė, transcendentalumas, individuacijos principas, įerdvinimas

Garsioji Chomskio frazė „Colorless green ideas sleep furiously“ yra gramatiškai taisyklingas, bet logiškai prieštaringas teiginys. Ir nors empiriniame pasaulyje tokio fenomeno aptikti neįmanoma, vaizduotės plotmėje šis oksimoroniškas darinys gali atsiverti kaip tam tikras patirties rakursas. Negana to, priešybių įsisąmoninimas išryškina latentinius pačios vaizduotės veikimo bruožus. Remiantis Anaksimandro, Becketto, stoikų, Descartes’o, britų empiristų, Husserlio ir Sartre’o įžvalgomis, šiame straipsnyje Chomskio sakinys traktuojamas kaip fenomenologinės pratybos, leidžiančios lavinti sąmonės pasyvumo ir aktyvumo dinamiką, o loginį prieštaravimą paverčiančios kitimo orientacijos principu.Pagrindiniai žodžiai: vaizduotė, apeironas, imagination dead imagine, asociacija